Ar čia tikrai dega, ar mes tiesiog įpratę visur nešiotis gesintuvą?

Yra toks profesionalus sportas – gaisrų gesinimas. Tik be šalmų, be sirenų ir be galutinės pergalės.

Jį puikiai įvaldę kai kurie vadovai. Ir ne šiaip sau – jie tą daro kasdien, sistemingai, strategiškai… Na, beveik strategiškai – tiesiog kiekvienas rytas prasideda nuo kažko labai skubaus, ką būtinai reikia gesinti. Nes niekas kitas nesugeba. Tik jie.

Dienotvarkė? Reaktyvi.
Fokusas? Nulinis.
Pagrindinis jausmas? Lyg būtum vienas visų laikų maratone, kuriame nėra finišo linijos, tik dar viena ugnies zona.

Ir tada tyliai paklausiu: ar čia tikrai gaisras, ar tiesiog alternatyva jaustis svarbiam?

Gesinti yra lengviau nei kurti sistemą, kuri nedega. Skubiau. Matomiau, o ir ego dėkingiau. 🙂

Nes kai viskas krenta, o tu vienintelis, kuris „viską laikai”, – atrodai kaip herojus. Tik klausimas: kiek dar ilgai? Ir – ar vis dar žinai, koks tu esi, kai niekas nedega?

Suprantu – sunku keisti modelį, kai visa karjera pastatyta ant gesinimo. Bet gal vis dėlto verta – jei nori gyventi ne su gesintuvu, o su kryptimi.

Bent kartais.
Bent vieną rytą per savaitę.