Ambicija ar tiesiog meilė pagreičiui?

Šiuolaikinis profesionalas turi vieną ypatingą gebėjimą – aukštą nervų sistemos aktyvaciją jis elegantiškai pavadina motyvacija, o chronišką skubėjimą – ambicija.

Tai tas žmogus, kuris „geriausiai veikia spaudime“, kuris atostogose „tik trumpam prisijungia“, kuris be pilno kalendoriaus pradeda jaustis… šiek tiek nereikalingas. Tarsi pasaulis be jo kažkaip pernelyg ramiai funkcionuotų.

Ajurvediniu požiūriu čia nėra jokios dramos. Jei organizmas ilgą laiką gyvena su pagreičiu, jis pradeda manyti, kad tai norma. Greitis tampa tam tikra komforto zona. Ramybė – įtartinas reiškinys, o kartais beveik reputacinė rizika. Ir tada žmogus nuoširdžiai tiki, kad jis tiesiog labai ambicingas.
Ambicija iš tiesų yra gana rami dama – ji turi kryptį, kantrybę ir ilgalaikę viziją. Ji nebėga su sirenomis. Adrenalinas, priešingai, mėgsta efektą: greičiau, daugiau, intensyviau. Jis sukuria malonų jausmą, kad esi svarbus, reikalingas, nepakeičiamas. Beveik herojus.

Dirbdama kaip ajurvedinio koučingo specialistė dažnai matau žmones, kurie yra išskirtinai pajėgūs, strategiški, stiprūs – ir tuo pačiu gyvenantys tokiu tempu, kuris labiau primena ilgalaikį sprintą nei tvarią karjerą. Išoriškai viskas atrodo įspūdingai. Viduje – subtilus, nuolatinis persitempimas ir žemas pasitenkinimo jausmas tiek savimi, tiek gyvenimu bendrai.

Ajurveda paprastai primena, kad mes skirtingi. Skirtingos energijos, skirtingi tempai, skirtinga nervų sistema. Ne visi sukurti gyventi aukštoje pavaroje. Kai kurie pradeda klestėti tik tada, kai sumažina greitį iki savo natūralaus.
Ir čia atsiranda nepatogus, bet labai profesionalus klausimas: ar tai, ką vadini ambicija, iš tiesų yra tavo kryptis ar tiesiog įprotis gyventi su pagreičiu?

Kartais didžiausia branda nėra dar vienas projektas.
Kartais tai gebėjimas išlikti vertingu net tada, kai niekur neskubi…