Apie nemokamas sesijas, tylą ir pasirengimą pokyčiui

Pastaruoju metu esu sau pažadėjusi kiekvieną dieną padaryti po vieną mažą gerą darbą. Ne dėl algoritmo, ne dėl įvaizdžio, o dėl labai paprastos priežasties – pasaulyje pakanka triukšmo, tad bent vieną dalyką per dieną norisi padaryti sąmoningai šviesesnį.
Kartais tai būna padrąsinantis žodis. Kartais – finansinė parama. Kartais – labai konkretus pasiūlymas: nemokama koučingo sesija moteriai, kuri viešai rašo, kad neranda darbo, kad jaučiasi pasimetusi, kad nori realizuoti save, bet kažkaip vis nepavyksta.

Ir tada įvyksta tai, kas iš pradžių mane stebino, o dabar jau labiau domina kaip socialinis reiškinys.
TYLA.

Dažniausiai nesulaukiu nė žinutės. Kartais susitariame laiką, o tuomet – profesionali, elegantiška tyla be paaiškinimo. Be „persigalvojau“. Be „nebeaktualu“. Tiesiog skaitmeninė ramybė.

Ir čia labai lengva būtų pasakyti: „žmonės nenori dirbti su savimi“. Bet tai būtų per paprasta išvada. Man atrodo, kad čia slypi kas kita. Mes labai drąsiai kalbame apie pokytį. Apie tai, kad „reikia kažką keisti“. Apie tai, kad „taip tęstis nebegali“. Tačiau realus pokytis prasideda ne nuo posto. Jis prasideda nuo sprendimo atsisėsti į pokalbį, kuriame gali tekti prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.
O atsakomybė, skirtingai nei nusivylimas, nėra labai patogi emocija.

Nemokama sesija skamba patraukliai teoriškai. Praktikoje ji reiškia valandą, kurioje niekas nekaltins darbdavio, rinkos ar aplinkybių. Reiškia klausimus, į kuriuos teks atsakyti be auditorijos. Reiškia galimybę suprasti, kad pokytis nėra tik išorinis. Ir galbūt čia slypi visas paradoksas: kalbėti apie sunkumus viešai yra lengviau nei tyliai prisiimti atsakomybę už jų sprendimą.

Bet jei kada nors sakėte, kad norite pokyčio, ir šiame tekste atpažinote save – galbūt verta paklausti ne „kodėl niekas nepadeda“, o „ar aš pasiruošęs prisimti atsakomybę“.

Na o aš savo pažado laikysiuosi ir toliau. Kiekvieną dieną – po vieną mažą gerą darbą.

Linkiu visiems daugiau šviesos 🙂