Gal jau laikas tapti paprastesniems?

Darbo pokalbis kartais primena susitikimą tarp dviejų dievybių, kurios abi pamiršo, kodėl apskritai nusileido iš Olimpo. Kandidatas, kuris dar vakar spaudė „Apply“, šiandien sėdi atsilošęs lyg meno kritikas provincijos parodoje ir klausia, kuo gi šitas darbas turėtų jį sužavėti.

Kitoje stalo pusėje – vadovas, ateinantis ne ieškoti žmogaus, o patvirtinimo, kad jis vis dar pats protingiausias kambaryje. Klausimai užduodami iš įpročio, atsakymai jau seniai žinomi, o kiekvienas kandidato sakinys tyliai filtruojamas per vienintelę teisingą VADOVO tiesą.

Ir štai tame pačiame kambaryje susiduria du ego, abu su nematomomis karūnomis, kurios TAIP spaudžia galvas, kad nebelieka vietos girdėjimui. Vienas laukia, kol bus sužavėtas, kitas – kol bus pripažintas, o pats darbo pokalbis guli kampe kaip nenaudojamas baldas. Visi kalba apie vertę, bet niekas nekalba apie santykį.

Problema ta, kad realybė šiame spektaklyje net nedalyvauja. Kažkur pasimiršo, kad darbdaviui reikia darbuotojo, darbuotojui reikia darbdavio. Ne genijaus su ego, ne autoriteto su kompleksais, o žmogaus, kuris supranta, jog darbas nėra nei paslauga iš malonės, nei karūnos perdavimo ceremonija.

Arogancija dažnai mėgsta apsimesti pasitikėjimu savimi, bet skirtumas akivaizdus: pasitikintys savimi žmonės ateina kalbėtis, arogantiški – ateina laimėti. Ir dažniausiai išeina nesupratę, kodėl rinka jų nepasveikino plojimais.

Ar daug teko sutikti arogantiškų žmonių?